1. Įsikūrusi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje „Lietuvos vaikų viltis“ aktyviai veikia jau daugiau kaip 3 dešimtmečius. Ar galite trumpai apžvelgti organizacijos įkūrimo istoriją?
1992 metais, kai buvau Los Angeles „LK Birutės draugijos“ pirmininkė, man paskambino anksčiau įsisteigusio Čikagos „Lietuvos vaikų vilties“ komiteto pirmininkė ir pasiteiravo, ar sutikčiau įsteigti organizacijos filialą Los Angeles, kuris padėtų globoti Lietuvos neįgalius vaikus, priimtus gydymui į Čikagos „Shriners“ labdaros ligoninę. Ji man tuomet paaiškino, kad gydymas nemokamas, bet reikėtų vaikus ir juos lydinčias mamas arba tėvus apgyvendinti, parūpinti maistu ir kitomis būtinomis gyvenimo reikmėmis, vertėjauti (tuo laiku mažai kas iš tėvų mokėjo angliškų kalbą), pavėžinti, lankyti, paguosti ir t.t. Čikagos komitetas buvo pasirengęs mus aprūpinti reikalingomis lėšomis, jiems reikėjo tik mūsų darbo. Pamenu, jog pirmosios trys pacientės paauglės sirgo skolioze, kiekvienai iš jų reikėjo maždaug šešių savaičių atlikti operaciją ir reabilitaciją.
Negalėjau nesutikti. Sugalvojau sušaukti susirinkimą ir jį pakviesti visų pagrindinių Los Angeles veikiančių lietuvių moterų visuomeninių organizacijų atstoves. Norėjau visas jas paskatinti ne tik mus paremti, bet ir pakviesti jų atstoves prisijungti prie naujai kuriamo „Lietuvos vaikų vilties“ komiteto. Buvau nustebinta, kad visos organizacijos teigiamai sureagavo į mano pakvietimą.
Susirinkime dalyvavo JAV lietuvių bendruomenės, Birutiečių (Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjunga – aut. past.), „Lietuvos Dukterų“, vyresnių skaučių gražiniečių, ateitininkių ir Lietuvių katalikių moterų draugijų atstovės. Pirmosios Los Angeles „Lietuvos vaikų vilties“ komiteto oficialios narės: Danguolė Navickienė – pirmininkė, Dalilė Polikaitienė – sekretorė, Ingrida Jodelienė – iždininkė, Laima Ringienė, Raimonda Kontrimienė, Angelė Vaičekauskienė, Laima Jarašūnienė, Danutė Baltutienė, Sigita Adams. Vėliau komiteto narių gretas papildė padėjėjos Julija Petronienė ir Genė Žaliūnienė, padėjusios su aplankymais ir maisto pirkimu. Dar vėliau prie mūsų prisijungė Giedrė Petraitienė, Jurgis Joga, Viktorija Joga-Empakerienė, Rymantė Vizgirdaitė, Romas Žemaitaitis ir Vilija Žemaitaitytė. Mūsų naujausia narė – dr. Daiva Bartulis.
Nors iš pradžių veikė tik moterų komanda, bet labai greitai, jų vyrams parodžius susidomėjimą, į komitetą buvo priimti Jonas Navickas, Antanas Polikaitis, Vytautas Vaičekauskas, Julius Jodelė ir Ričardas Ringys. Tada mes dar neįvertinome, kokia svarbi mums bus toji vyriška pagalba. Juk reikėjo surinkti ir į butus pervežti suaukotus baldus, patalynes, virtuvės reikmenis, maisto produkus, užsakyti telefono, elektros ir dujų paslaugų. Tuo metu mums itin trūko papildomų rankų, t. y. savanorių vairuotojų, vertėjų, lankytojų, nes be laiko, skirto „Lietuvos vaikų vilčiai“, dauguma iš mūsų vis dar turėjome tiesioginių įsipareigojimų savo pagrindinėse profesinėse veiklose.
Man nusprendus, jog atėjos laikas pasitraukti iš užimamų pirmininkės pareigų, nuo 2017 metų „Lietuvos vaikų vilčiai“ sėkmingai vadovauja prie organizacijos prisijungti nusprendusi Rasa Šilkaitienė.
Suvokimas, jog vyrų indėlis gali būti toks pat svarbus ir reikšmingas organizacijai, atėjo labai netikėtai. Kai į JAV pradėjo atvežti vis daugiau vaikų, ypač turinčių rimtus odos nudegimus ir kuriems reikėjo pakartotinių, ilgesnį laiką trunkančių vizitų, aiškiai supratome, kad norint surinkti daugiau lėšų mums reikės gerokai gausesnio komandos ir bendruomenės susitelkimo. Taip kilo mintis pradėti rinkti aukas parapijoje po mišių, iš bažnyčios grįžtančius parapijiečius pasitinkant su kepure rankoje.
Mano vyras Jonas Navickas gerai išmanė vieną amatą apie kurį mažai kas iš tiesų žinojo. Išsaugojęs savo mamos koldūnų receptą jis kartsykiais mėgdavo savo draugus jais pavaišinti. Kaip vėliau susiklostę įvykiai parodė, jo kulinariniai gebėjimai mums labai pasitarnavo. Pamenu kartą už pagamintus koldūnus buvo surinktos lėšos, skirtos knygoms nupirkti ir taip paremti naujai atkurtą Kauno Vytauto Didžiojo universitetą.
Vėliau, norėdamas paremti “Lietuvos vaikų viltį“, pasisiūlė suruošti labdaringus pietus mūsų parapijos salėje ir ta proga pagaminti koldūnų 80-čiai svečių. Pietūs labai gerai pavyko. Norinčiųjų paskanauti buvo daugiau nei tikėtasi, todėl nenuostabu, kad dalis svečių liko laukti eilėje už durų. Po metų svečių skaičius išaugo iki 120. Čia deja turiu pasakyti, jog ir vėl apsiskaičiavome su per mažu pagamintų koldūnų kiekiu. Tačiau tai nesustabdė geriems žodžiams apie renginio sėkmę sklisti iš lūpų į lūpas. Metams bėgant renginio žinomas tik augo, o kartu su juo ir kviestinių svečių skaičius, pasiekęs 240. Tais laikais šventė pritraukdavo itin gausų būrį žmonių, o tam, kad juos visus pamaitinti jau tradicija tapusiais koldūnais, Jonui Navickui prireikdavo pagaminti virš 6000 vienetų kasmet. Jis mėgo savo darbą, matė tame didelę prasmę ir džiaugsmą, todėl virtuvėje juos mieliau gamindavo pats, be aplinkinių pagalbos. Šią gražią tradiciją jis išlaikė iki pat savo mirties. Jo ir kitų atsidavusių komiteto narių darbas davė norimus vaisius – rėmėjų aukos „Lietuvos vaikų vilčiai“ pradėjo plaukte plaukti. Surinkome arti 2 milijonų dolerių, kuriuos greitai ir tikslingai panaudojome savo vykdomiems projektams finansuoti.
2. Kaip atsirado poreikis sukurti šią ne pelno siekiančią organizaciją? Ar laikui bėgant keitėsi teikiamos paramos kryptys ar tikslinė auditorija, kuriai buvo teikiama profesionali medicininė pagalba?
Mes visi supratome, kokia svarbi ir reikalinga yra pagalba gydymo institucijoms Lietuvoje. Matėme, kaip ženkliai sovietmečiu nukentėjo patalpų kokybė, sumenko gydytojų prieinamumas prie naujausių medicininių žinių, kaip stipriai buvo stokojama modernios chirurginės ir kitokios įrangos, kokios niūrios ir slegiančios anuomet mums pasirodė palatos ir kokie nelaimingi, išsigandę buvo vaikučiai.
Pradėję dažniau lankytis vaikų ligoninėse pastebėjome, kad būtina pasirūpinti Lietuvos vaikų – jos ateities – sveikata. „Lietuvos Dukterų“ organizacijai papasakojus, kokioje prastoje būsenoje yra vaikų namuose gyvenančių vaikų dantys, ilgai nelaukdami imėmės jų gydymo. Prisimenu, jog tam tikslui mes turėjome siųsti gydytojas ortodontes juos patikrinti ir esant reikalui nuvežti į Žalgirio klinikas Vilniuje.
3. Kas yra nors kartą viešoje erdvėje girdėję ar skaitę apie „Lietuvos vaikų vilties“ organizaciją, tie puikiai žino, kokį didelį indėlį JAV Lietuvių Bendruomenės kuruojama organizacija yra davusi Lietuvos vaikų ortopedijai ir šioje srityje dirbantiems medikams. Papasakokite plačiau, kas buvo pagrindiniai paramos „donorai“ ir kokiais kitais būdais, be nupirktos pažangios medicininės įrangos, medikamentų, organizacija aktyviai prisidėjo?
Kaip minėta anksčiau, kai žmonės pastebėjo, kaip sunkiai dirbame ir kokių rezultatų pasiekiame, finansiniai paramos srautai kaip mat išaugo. Vietoje šimtinių pradėjome matyti banko sąskaitoje tūkstantines sumas. Net neįmanoma būtų įvardinti visų, kas tokias sumas mums geranoriškai paaukojo. Tarp pagrindinių mecenatų atsirado Julijos ir Emiliaus Sinkių šeima, Vilija ir Andrius Kiršoniai, Ramunė ir Gintautas Vitkai, Violeta ir Mindaugas Gedgaudai, Aušra Bulotienė, Juozas Kaributas, Jurgis Glažė bei Los Angeles lietuvių tautiniai namai.
4. Kalbant apie jūsų, kaip organizacijos prezidentės, kadenciją, kokioms pagrindinėms programoms ar iniciatyvoms „Lietuvos vaikų viltis“ skyrė daugiausia dėmesio?
Daugiausia dėmesio skyrėme vaikams, kurie negalėjo gauti pagalbos Lietuvoje. Vis ieškojome būdų padėti tiems, kurie gyveno be vilties turėti geresnį, sveikesnį gyvenimą.
5. Kokie, jūsų manymu, yra svarbiausi organizacijos pasiekimai per jūsų kadenciją?
- Atvežėme ir gydėme Los Angeles Shriners ir kitose ligoninėse apie 22 vaikus su įvairiausiomis ortopedinėmis problemomis.
- Pakartotinai į Los Angeles atvežėme 7 nudegusius vaikus, kuriems buvo operuoti ponudegiminiai randai. Pora vaikų turėjo kelis kartus keliauti už Atlanto, vienas iš jų – net šešis kartus.
- Į labdaringas ligonines, esančias kituose JAV miestuose, nusiuntėme kelis vaikus su nepiktybiniais augliais smegenyse ir kitokius ligoniukus, kuriems Lietuva tuo metu negalėjo padėti.
- -Atsivežėme ortopedų, nudegimų gydytojų ir sesučių iš Lietuvos su tikslu, kad jie pas amerikiečius gydytojus galėtų patobulinti profesinias žinias pagal jų turimą specialybę .
- Supratę, kad vaikams tiek emociškai, tiek psichologiškai bus geriau gydytis Lietuvoje, pradėjome teikti Lietuvos gydytojams ir patiems vaikams geresnes sąlygas: suremontavome visą Vilniaus vaikų ligoninės Traumatologijos skyrių – operacines, palatas, procedūroms skirtus kambarius, o mažuosius ligoniukus pradžiuginome jiems įrengdami gražų, linksmą žaidimams skirtą kambarį.
- Nupirkome naujausios įrangos ir inkubatorių neišnešiotų naujagimių skyriui.
- Parėmėme urologijos ir onkologijos skyrius.
- Aprūpinome vaistais, kurie buvo arba labai brangūs arba sunkiai surandami Lietuvoje.
- Nupirkome svarbios įrangos padėti gydyti vaikus Kauno klinikose.
- 2005 metais finansiškai prisidėjome organizuojant Vilniuje įvykusį Europos nudegimų asociacijos (ang. The European Burns Association) suvažiavimą.
- Išleidome lankstinuką „Apsaugokime vaikus nuo nudegimų“, kuris buvo platinamas Lietuvos vaikų ligoninėse.
- Remiantis oficialiais tarpautiniais įvertinimais, mūsų pagalbos dėka nudegusių vaikų mirtingumas Lietuvoje ženkliai sumažėjo.
6. Gal galite papasakoti istoriją, kuri jums asmeniškai yra kažkuo išskirtinė? Gal pamenate įsimintiną atvejį, susijusį su gydytu pacientu ar įgyvendintu projektu?
Labai sunku parinkti vieną atvejį. Man asmeniškai kiekvienas išgydytas vaikas yra stebuklas. Naujose moderniai įrengtose palatose yra gydomi tūkstančiai vaikų. Todėl kiekvieną iš jų galime laikyti savo pacientu.
Labiausiai matomi mūsų darbo rezultatai plačiai atsivėrusiame nudegusių vaikų pasaulyje. Prieš operacijas jie eina per pasaulį aplinkinių stebimi su pasibjaurėjimu. Juk veidas yra langas į sielą, o kai dėl randų paraližuotame veide matosi tik skausmas ir vaikai net negali nusišypsoti, negali parodyti savo emocijų, tai aplinkiniams atrodo, kad tų emocijų net nėra. Dėl ko labai dažnai jie net nesistengia su tokiais vaikais artimiau susipažinti, pamėginti juos suprasti.
Pirmasis ir pats jauniausias pacientas, turėjęs rimtų nudegimų, buvo vardu Justukas. Jam teko ilgiausiai su mumis išbūti. Viso 6 vizitai į JAV ir net 18 išgyventų operacijų. Kuo ilgiau jį gydėme, tuo labiau jis ritosi iš savo kiauto, tuo geriau matėsi jo asmenybė. O ta jo asmenybė, jo drąsa – tai buvo kažkas tikrai nepaprasto. Kai Justukas užaugo, surado labai gražią, malonią mergaitę, kuri jį pamilo ir kurią jis vedė. Mano didžiai laimei buvau pakviesta į jų vestuves Lietuvoje. Jų metu tiek išliejau džiaugsmo ašarų, kad kiti svečiai tikriausiai pamanė, jog su minimi kažkas yra netvarkoje. Turime ir daugiau tokių vaikų vestuvinių nuotraukų, panašių, širdį virpinančių istorijų.
7. Neretai pelno nesiekiančioms organizacijoms, kurios siekia padėti tam tikrai visuomenės pažeidžiamai žmonių grupei, tenka susidurti su įvairaus pobūdžio problemomis, kaip antai menkas visuomenės informatyvumas dėl ko pagalba yra suteikiama per menkam žmonių ratui; arba bendradarbiavimo su kitomis vyriausybinėmis institucijomis, suinteresuotomis šalimis stoka. Su kokiais iššūkiais „Lietuvos vaikų viltis“ teko susidurti jūsų vadovavimo laikotarpiu?
Iš tikrųjų negalima sakyti, kad „pagalba yra suteikiama per menkam žmonių ratui“. Lietuvos žmonėms sužinojus apie naujas patalpas bei įrangą, dovanotą Vilniaus vaikų ligoninei, bei supratus, kad daugeliu atvejų jau nereikia siųsti vaikų gydyti už Atlanto, vis daugiau tėvelių pradėjo kreiptis tiesiogiai į ligoninę. Kasmet Traumatologijos skyriuje yra gydoma tūkstančiai vaikų, tad pacientų ratas tikrai nesumažėjo.
Kalbant apie iššūkius, tai viena mums sunkiai nugalima problema buvo logistika. Kadangi Lietuva yra mažas kraštas buvome nutarę nepripirkti mažų „dovanėlių“ visoms gydymo įstaigoms, bet susitelkti ties esminiu prioritetu – gerai įrengti vieną centrinę ligoninę, galinčią suteikti visus būtiniausius patarnavimus. Teko pasirūpinti ir tuo, kaip tie vaikai pasieks Vilnių. Galų gale logistikos problema tapo ne tokia bauginanti ir neįveikiama, kaip iš pradžių ji mums pasirodė esanti.
8. Prisimenant ankstesnius laikus, kaip „Lietuvos vaikų viltis“ sekėsi megzti kontaktus, ieškant bendradarbiavimo partnerių ne tik Lietuvos medikų bendruomenėje bet ir už jos ribų? Ar buvo plėtojamas dialogas šiuo klausimu ir su Lietuvos viešosiomis institucijomis, kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis?
Dr. Olga Zimanaitė – Vilniaus Vaikų ligoninės direktoriaus patarėja ir Gydymo įstaigų paramos fondo direktorė. Ji buvo ryšininkė tarp „Lietuvos vaikų vilties“ ir ligoninės skyrių gydytojų bei remonto projektų rangovų. Supažindino mus su ligoninės skyrių veikla, personalu ir poreikiais. Suorganizavo nemažai interviu spaudoje ir televizijoje. Lydėjo mus per visus projektų etapus.
Profesorė dr. Alina Pūrienė – Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos vadovė. Ji mums padėjo pradėti socialinės rizikos vaikų dantų gydymo projektą, teikiant visapusišką pagalbą.
9. Kokie buvo, o gal ir tebėra, pagrindiniai organizacijos partneriai JAV, kurių pagalba Lietuvos vaikams buvo teikiamas profesionalus medicininis gydymas už Atlanto? Kaip jums pavyko juos prikalbinti prisidėti prie šios kilnios misijos?
Dr. Jonas Domanskis – Amerikos lietuvis, turintis praktikos Kalifornijoje. Jis mums padėjo gydyti nudegusių vaikų randus savo kabinete, priėmė ir pamokė Lietuvos plastikos chirurgus savo metodų. Kelis kartus buvo atvykęs ir į Lietuvą. Čia Vilniaus vaikų ligoninėje atliko operacijas kartu su savo lietuviais kolegomis. Jo visai nereikėjo prikalbinti prisidėti prie mūsų misijos.
Dr. Richard Grossman – garsusis steigėjas Grossman Burn Center Los Angeles priėmė Vilniaus vaikų ligoninės chirurgus į savo nudegimų centrą stebėti operacijas ir mokytis jo metodų. Pati nustebau, kai paprašius priimti lietuvius chirurgus jis nedvejojęs iš karto sutiko.
Tos pačios Los Angeles Shriners labdaros ligoninės chirurgai, ypač Dr. Susan Kay ir Dr. Hugh Watts, priėmė porą lietuvių chirurgų stebėti operacijas, susipažinti su naujausiais ponudegiminių randų gydymo metodais ir modernia tam tikslui skirta įranga. Jų taip pat nereikėjo įkalbinėti prisidėti.
10. Kalbant apie reikšmingas pažintis su rėmėjais, įtakingais ar garsiais Lietuvos, užsienio žmonėmis, kam esate dėkingi už jų prisidėjimą prie „Lietuvos vaikų vilties“ sėkmės istorijos?
Mus nepaprastai sujaudino, kai Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus su žmona ponia Alma Adamkiene parodė didelį interesą bei paramą mūsų darbams ir pradėjo lankyti visus mūsų projektų atidarymus bei iškilmingas progas Vilniaus vaikų ligoninėje. Tarp švenčių dalyvių buvo džiugu matyti ir nemažai Lietuvos valdžios atstovų – Vilniaus merą Artūrą Zuoką su tuometine žmona ponia Agne Zuokiene, Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės atstovus. Gausus garbių žmonių ratas ir jų parama mums leido suprasti, kokia reikšminga yra mūsų pagalba ir veikla.
11. 11.Jūsų, kaip ilgametės vadovės, nuopelnai sėkmingai įgyvendinant projektus, plečiant tikslinės paramos apimtis neliko nepastebėti ir neįvertinti Lietuvoje. 2006 metais buvote prezidento Valdo Adamkaus apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, 2014 metais jūsų nuopelnai Lietuvai buvo įvertinti Globalios Lietuvos apdovanojimu, o 2016 metais jums buvo įteiktas Lietuvos Respublikos Seimo Garbės raštas. Ką jums reiškia šie apdovanojimai?
Nors ne dėl garbės dirbau šį darbą, jaučiuosi labai pagerbta. Tačiau tų pačių apdovanojimų yra vertas ir visas „Lietuvos vaikų vilties“ komitetas. Tokių progų metu vis priminiau pagerbimo dovanotojui, kad ne viena dirbu. Be komiteto narių sunkaus darbo nieko viena nebūčiau pasiekusi. Jie rinko ir dar vis renka aukas. Po mano vyro Jono mirties, komitetas kartu su Lietuvos vyčiais ir kitais draugais perėmė koldūnų gamybą, padėjo mūsų parapijos salėje suruošti gražius „Koldūnų pietus“, atsiuntė savo moksleivius ir jų draugus padėti aptarnauti svečius, po renginio padėti susitvarkyti, net salę iššluoti. Per kasmetinį Los Angeles Lietuvių dienų renginį nenuilstamai dirbo ir dirba prie mūsų kiosko telkiant lėšas ateities veiklai.
12. Kaip įsivaizduojate „Lietuvos vaikų viltis“ misijos tęstinumą per ateinančius dešimtmečius?
Kai esu to paklausta, normaliai atsakau, kad ieškosime, kol rasime geriausių būdų padėti neįgaliems Lietuvos vaikams. Dirbsime, kol tapsime nereikalingais.
13. Ko palinkėtumėte šios kadencijos metu dirbantiems „Lietuvos vaikų vilties“ nariams ir savanoriams?
Linkiu nenuilstamai ieškoti vertingų projektų, pasitikėjimo savimi ir apsiimto darbo verte, įsipareigojimo, ištvermės, meilės vaikams, kuriems padedate, ir meilės vienas kitam, kadangi šis darbas yra meilės darbas. Niekas nesukelia tiek džiaugsmo, kaip sveiko ir laimingo vaiko šypsena.
